Atsitiktinumas ar dėsningumas?

Kiekvienam katinui mielas savo kūno kvapas; visiems, turintiems dantis, būdingas jų sukandimas, ir jis teikia galimybę kramtyti; kiekvienas ežiukas žino, kad gresiant pavojui, reikia ne išvystyti didžiausią greitį, o atstatyti spyglius; nė vienas šuo nemoka meluoti kūno kalba; motiniškas instinktas verčia patelę ginti savo mažylius; malonumas visada yra malonus, antraip tai – ne malonumas, arba tai – aukštesnio malonumo ilgesys; sielai būdinga ginti savo interesus, o dvasiai – siekti didesnės prasmės.

Tikiu evoliucija, kurios variklis yra ne atsitiktinumas, o dėsningumas (arba, sąmoningumas). Atsitiktinumas kūrėjo neturi. O dėsningumas? Kūrinija: atsitiktinumas, ar vis dėlto – kūrinija? Rūmai turi architektą; iš anksto numatomas projektas, pradedant pamatais ir baigiant laidų išvedžiojimo kanalais; reikia, jog santechnika laikytų daugelį metų. O žmogus? Ar jis ne genialiai sudėtas? Ar atsitiktinumas gali būti genialus? – visi organai ir jų funkcijos; visi jausmai ir jų pasekmės; asmenybių tipai ir skirtingi jų motyvai; vertybės, būdingos ištisoms kartoms ir civilizacijoms, ir – karai su jų priešais. Iš tiesų, atsitiktinumai  p a s i t a i k o labai dažnai, bet jų (arba mūsų reakcijos į juos) pasekmės paklūsta dėsningumui. Ar meilė – tai atsitiktinumas? Vieni jos apsėsti, kiti – išgelbėti, treti – supančioti rūpesčiais ir gailestingumu… Vardas vienas, o jos karalystė tokia daugiabriaunė ir įvairiaformė, kad tai  gerokai pranoksta mūsų sugebėjimą mąstyti ir –  apskritai kompetenciją viską dėlioti į lentynėles ir stalčiukus su pavadinimais, kuriuos manome gerai žiną…

Katinas greta susisukęs į kamuolį savo devintąją šiandienos miego valandą, o aš – rašau. 13.05.09 00:40

Apie formų žaismą ir Tuštumą

wm

Ką tik grįžau iš Biblijos grupelės čia pat, kaiminystėje, kur sėdėjome kelios damos ir vaišinomės kava iš gėlėto porceliano puodelių, kalbėjome apie vaikų gimdymą, auklėjimą, o po atpalaiduojančio bendravimmo atsivertėme savo Biblijas, ir kažkur daug giliau ėmėme ieškoti žodžių temoms, dėl kurių čia susirinkome. Pirmąją temą diktavo trumputė Rašto eilutė „…Dėl nuodėmės,- kad netiki Manimi.“ (Jn 16, 9) Manyje, kaip visada, virė daugybė minčių ir suprastų dalykų, kuriais norėjau pasidalinti, bet aiškesnė žinia sau pačiai atėjo vedžiojant šunį po grupelės (o be to, visada truputį gėdinuosi daug filosofuoti viešai, kai tos filosofijos taikymas gyvenime kartais šlubuoja). Šis pabendravimas su pažįstamomis miestelio mokytojomis padėjo dar geriau susikristalizuoti jau seniai gvildenamai minčiai. Pacitavau joms iš vyro pamokslo, kurio mintis buvo maždaug tokia: mes atpratę galvoti apie nuodėmę savo gyvenime, ir manome, kad beveik nenusidedame, nes nevagiame, nežudome, beveik nemeluojame, ir nesvetimaujame… Tad ši sąvoka tapusi kažkaip nebeaktuali. Bet didžiasia nuodėmė šiandien mūsų visuomenėje yra susvetimėjimas, atitolimas nuo Dievo, artimo ir savęs. Pamenu, visa širdimi sutikau su tuo, kas buvo sakoma, ir iki šiol laikau tai svarbiausiu Ivaro pamokslu. Kasdienybėje tai patiriu vienu, gan siauru, aspektu. Pasakiau pašnekovėms: „Jei man dabar reiktų eiti išpažinties, ir kalbėti apie tai, kas mane labiausiai kamuoja, neabejodama išpažinčiau savo priklausomybę nuo nuolatinio muzikos klausymo.“ Tikrai, – tvarkau virtuvę ir klausausi muzikos, plaunu grindis ir – klausausi muzikos, kraustau drabužių spintą miegamajame ir – klausausi muzikos, kompiuterį nešiojuosi visur su savimi. Tai neagresyvi muzika – pop, roko klasika, meditacinė ir didieji muzikos klasikai. Bet, ji groja kone visą laiką namuose, ir, labai dažnai, man einant iš darbo. Visas šis muzikos pasaulis yra labai panašus į mano kasdienį pasaulį: šviesus, džiugus, spalvingas, turtingas nuostabiausiomis formomis: gamtos grožis, vaikų krykštimas darbe, juoko akimirkos drauge su sutuoktiniu, nepakartojamas šuns meilumas, erdvūs ir jaukūs kambariai, kuriuose norisi tiesiog sukiotis su šluoste ar grindų šepečiu, lobio ieškojimas per draugės berniuko gimtadienį, oi, ir daugybė daugybė kitų!… Ir visa tai būna lydima atitinkama muzika. Ir tuomet gyvenimas yra tiesiog simfonija! Tačiau. Šis tačiau turi savo vietą mano sąmonėje ir yra didžiai gerbiamas, – lyg sunkiai pasiekiamas svarbus asmuo, kurio valioje yra apdovanoti tave nežemiškomis dovanomis, jei tik jam paklustum. Tai – suvokimas. Jį net išreiškiau mažu eilėraštuku feisbuke:

In the middle of this noisy joy of life, I have only one need – the need of that holy Emptiness inside…

Šį poreikį galiu išpildyti, paklusdama suvokimui: Sustok. Nukreipk akis į tamsą. Nutilk. O tempiama šuns šįvakar, suformulavau tai taip: Nuramink formų žaismą savyje. Nes gyvenimas yra ne vien tai. Nes Dievas ne tik manifestuoja save per formas, – Jis taip pat yra Didysis Niekas. Ir nevalia paisyti tik vieno Jo prado – taip mes neartėsime prie Jo pažinimo. Pasinaudosiu tomis menkutėmis žiniomis apie indų religijas, kurios teigia, jog jei laikysime Gyvenimo formų žaismą realybe, tai tebus Majos šydas – iliuzija,slepianti tikrąją Tiesą. Taip, Gyvenimas yra išties įstabus savo įvairove, vien pažvelgus, kas dedasi skirtingų būtybių galvose ir širdyse! Jų džiaugsmai, rūpesčiai, dramos, tragedijos, intrigos, ekstazės, darbai, projektai, planai, – visas gyvenimo kelias… Esu tikra (užtenka būti vienos ar kitos religijos sekėju, kad suprastum), kad visa tai jiems sektųsi žymiai harmoningiau ir sklandžiau, jei jie bent pusvalandį laiko kasdien skirtų Dievui, kaip didžiajai Tylai, Tuštumai, Tamsai. Taip, toje tamsoje mums gali būti apreikšta didingiausia šviesa, būtent – meditacijoje. Mano patirtis yra ta, kad tik ji gali suteikti tikrą ramybę , tikrą džiaugsmą ir tikrą saugumą, tikrą pasitikėjimą savimi ir gyvenimu. Gali atrodyti panašu, jog tai budistinė meditacija. Nevisai. Nesu jos įvaldžiusi, bet jos elementas yra būtinas tam, ką paprastai praktikuoju – maldai. Tam, kad malda būtu kuo tikresnė, jaučiu, jog turiu nurimti ir kuo giliau susitaikyti su Dievu, artimaisiais ir savimi. O tai galiu padaryti tik visiškoje ramybėje. Joje nėra nei dienos įspūdžių, nei muzikos, nei rūpesčių ar aistrų… Meluoju, – visa tai yra, tačiau aš – esu stebėtoja, žinau, jog visa tai tėra formų žaismas, aš išlipu iš jo vandenų upės ir atsisėdu ant kranto. Ir tada tai praranda savo valdžią. Tada galiu pasakyti: Dieve, šį laiką skiriu tik Tau. O man mainais grįžta Artumo išgyvenimas, kurio nekeisčiau į jokius kitus.

Biblijos grupelėje taip pat priėjome išvados, kad vien atsidavimas gyvenimo formoms ar visiškam atsiskyrimui nėra tikslinga, kadangi gimėme tokiame pasaulyje, kuriame nuolat reikalinga pusiausvyra. Vien užsimiršimas ar vien susitelkimas nėra tikslingas ar net įmanomas. Net vienuoliai užsiima fiziniu darbu ir vykdo žemiškas misijas. O į gyvenimo teikiamus malonumus pasinėręs žmogus, anksčiau ar vėliau pajunta poreikį priartėti prie jų Šaltinio. Bet taip pat šičia yra pavojinga susidvejinti dėl tam tikro nesusipratimo: tuo pat metu geriau negalvoti, kad , štai, mes čia žiūrime gerą filmą, bet dar geriau būtų pamedituoti. Arba, šis koncerertas yra fantastiškas, bet mane graužia sąžinė, jog nemąstau apie šventąją Tylą. Lygiai taip, kaip medituodmi neklausome muzikos ir nebandome megzti. Medituodama nenoriu girdėti net šalia esančio katino murkimo, nes man reikalingas visiškas susitelkimas. Viskam yra savas laikas, ir viskam, ką bedarytum, kartais gera ir protinga atsiduoti visu savimi. Tai padarys mus mylimais kaimynais ir nuosekliais Dievo sekėjais.

Anksčiau šiame tekste minėjau atotrūkį tarp filosofijos ir jos įgyvendinimo kasdienybėje. Ne be pagrindo: pradėjau visa tai rašyti klausydamasi , – ne ne, ne popso ir ne rokenrolo, – klasikos! Bet tai nebuvo atsidavimas nei muzikos klausymui, nei šiam darbui. Suvokimas. Paklusiu jam ar ne? Šįkart pavyko paklusti, ir tikrai nesigailiu! Labos nakties.