nušvitęs

Taip. Taip. Taip, nes –

Tu. Tu. Tu.

 

Ir nebereikia jau savęs įtikinėti, kad

viskas bus gerai, ir kad

pasitikiu tavim.

 

Tu. Tu. Tu, todėl – 

Taip. Taip. Taip.

Reklama
Paskelbta temoje Uncategorized | Parašykite komentarą

Paprastas

grybų karalystė,

augalų,

gyvūnų,

…mūsų,

… o dabar teateinie Tavo

Paskelbta temoje Uncategorized | Parašykite komentarą

Pora atsivėrimų

Viešpatie, sutelk mus dvasioje, ten, kur visuomet gyvename Tavo karalstėje, ir kas tada mums mūsų aplinkybės! O jos išsirikiuoja lyg žolės stiebeliai, besitiesiantys  į saulę.

*** *** ***

Kartais išgirstu labai liūdną giesmę. Bet ji yra tokia nežemiškai graži, kad kai pasineriu į ją, man nebereikia jokių linksmų dainelių, kurios skamba mano namuose.

 

Paskelbta temoje Uncategorized

…nebeiškęstas

Kol mano sodai virsta mišku… ir samanos budina uolienas sapnams…  pomiškiai tankūs paslepia kelius į prasmę… o paukščių  tyla vilioja žiemą… , – Mano požemių pasieniais šoka ugnelių šviesos…, knyga guli atversta amžinai kantri…

Ir kai naktis bus jau dabar… tas vienas ką aš  turiu – mano žvilgsnis – … klajos tamsoje švytinčiais šlaitų sniegynais… ir glamonės juos šventomis artumo svajonėmis…

Paskelbta temoje Poezijos skiltis | Parašykite komentarą

***

Iš kur

Tos dainos tampa

Naujom… visą

Dieną širdis panirus

Geruman

Vakaro pienas

Žadina

Miegui… šiąnakt

Sieksiu

Žvaigždės prieangius

Ūkų papėdėse mylimą

Pamaitinsiu… Paskui skrisiu

Žemyn, atgal,

Greičiu be proto… kai

Ryto

Vėsos man plaukus nuo

Veido praskleis

Nusijuoksiu

Supratus

Paskelbta temoje Uncategorized | Parašykite komentarą

Kelionės

tavo eilės, viešpatie,

kur beeičiau ir ką beglostyčiau akim –

pakrantės, pasislėpusios snigimo uždangoj,

viršūnės, lekiančios pro mano langus,

miestelio triukšmas, minamas šaligatviais baltais, –

jos teka kaip gaiviausia upė,

kaip lašai per dvasios stiklą srūva

ir ramina širdį,

sutvirtina kaulus,

paguodžia pavargusią sielą

Paskelbta temoje Uncategorized | Parašykite komentarą

laukas

 

…Kai vėjas lūpom švelnumo pilnom

mylavo ražienas

ir širdį man kvietė dangun,

sėdėjau ten dieną ir visą rytą

ir mintį vieną verpiau:

pas tave mane, die,  pas tave..

… Kai vėjas mostais rūsčiais

kitądien grūmėsi

ant ežero su mano valtim,

kur trūko man’ galvelei pusrutulio vieno,

o kitas plūdos su bangom-

kodėl tau pas tėvelį nesimiega,

tu amžina tu nesibaigianti kvailutė,

…Ir tik kai tavo bokštą aš tolybėj pamačiau

(audra juk nenurimo), aš apsukau laivelį

o jau ant kranto,

po valandų ir valandų irklavimo,

juokiausi taip!

Ir tiktai vienas tu girdėjai –

nepražuvai…  sveika parvykus..

…Tikėjausi, kad amžiams liksiu pas ražienas,

bet nežinojau dar tada jauniklė,

kad metų laukia šitiek daug,

dar tiek tų vėjų, tiek

tų horizontų ežerų

ir bokštų, ir viešpatėlių netikrų..

…Bet vėjas kai suvers ant džiaugsmo siūlo

visus metus, ir ašaras ir juoką,

ir svają tarp ražienų,

ir nežinios viršūnes, persmeigusias dangų,

ir kai aš vėl pati nepastebėjusi prieisiu,

ištiesiu žvilgsnį savo rimstantį ir tarsiu –

visa ir netgi tai, ir kelias pas tave

per amžius yra viena

 

Paskelbta temoje Uncategorized | Parašykite komentarą