Oro uoste, ir šiaip

nelauktas laukimas pripildytas tavęs

neaplenkęs chaosas pripildytas tavęs

ir kaip gi aš neateisiu

ir kaip nespėsiu

viskas švyti

Paskelbta temoje Uncategorized | Parašykite komentarą

Vizijų

3

Skaudėsiu tiek, kiek būsi man numatęs

Ir nesiskųsiu, tik užsimerksiu į save

Judėsiu amžinos kantrybės ratais

Ir rasiu naują džiaugsmą šiam judesyje

 

Ir tai, kas buvo balta, tapo juoda

Ir tai dar vienas, bet jau paskutinis sykis

O ryto reginiai į laimės gongus duoda

Jeigu išdrįsi, neatsimerk, klausykis

 

Šį rytą pamečiau pasaulį savo

Kažkaip nutrūko ir niekur nerandu

O tuštuma dar nenupasakota tavo

Nušvito begalybėm šviesumų…

Paskelbta temoje Uncategorized | Parašykite komentarą

Pasiekus viršūnę pamiršau

Pagalvoti apie visų brangiausia..

Leidžiantis tai

Tapo dar brangiau..

Iš tikro viršūnę 

Pasiekiau besileisdama

Žemyn..

Dabar padėk man

Neišmesti tavo

Dovanos..

Paskelbta temoje Uncategorized | Parašykite komentarą

neįžulus

spindulys

Auksiniu džiaugsmu

ir nežinią ir grėsmę

ir tai ką išpuošta

ir tai ko niekad neturėsime

malda tiktai neįžuli

ar spėsim viešpatie ar spėsime

Paskelbta temoje Poezijos skiltis | Parašykite komentarą

PATS ILGIAUSIAS GYVENIMAS

 2 SKYRIUS

Rytą Ieva atsibudo ir visai neatsiminė vakarykščio pokalbio. Ji pažiūrėjo į laikrodį. Jau aštuonios! Reikia skubėti. Buvo baisiai keista, kad visi dar miega. Kodėl mama nepažadino? Juk pamokos už pusvalandžio prasidės. Ji greit apsirengė uniformą ir, išleidusi jau seniai pabudusį Didą į sodą, kaip kulka išlėkė iš kiemo. Atobusas kaip tik jau laukė prie kelio. Ieva pamojo vairuotojui, kad nevažiuotų, ir šis palaukė. Mergaitė lyg viesulas įsiveržė į autobusą ir, nežymiai šyptelėjusi vairuotojui ir žmonėms, kurie kaip visada tuo metu važiavo į miestą, plumptelėjo į kėdę. Nelaimė – kaukštelėjo galva į vamzdį.

– Tai, mergele, kaire koja iš lovos išlipai? – paklausė šalia sėdintis senukas.

Ieva gerai pagalvojo ir atsakė:

– Taip, kaire, – ir nervingai subarbeno į savo kuprinę. Dar pagalvojo: “O kas tam diedui darbo, kuria koja aš išlipau iš lovos. Kuo aš kalta, jei mano kairė koja prie lovos krašto? O kad jis kaire koja atsikėlė iš lovos, tai aš tikiu”.

– O kurioj tu klasėj? – vėl užklausė senelis ir išsišiepė bedante burna, jo veidas buvo labai raukšlėtas, tačiau linksmas.

– Septintoj su puse!

– Ooo! Didelė mergina!

Ieva negalėjo pakęsti tokių pašnekesių, kaip dabar. “ Įdomu, jei aš pradėčiau klausinėti jo šitaip!” Ir ji ėmė fantazuoti: “ Koks jūsų kiaulių riebumo procentas? Oi, vargšelė liesa kiaulytė! O kiek jums  metų? O, tai jūs pačiame jėgų žydėjime!…”

– O kiek tau šiandien pamokų?

Mergaitė išplėtė akis ir susiraukė, paskui parėmė ranka smakrą ir kietai sučiaupė lūpas. Senukas sumišo, kad gal įžeidė mergaitę, tačiau Ieva supyko ne dėl to. Ji prisiminė, kad dabar atostogos. Tačiau jau mokykla buvo prie pat. Autobusas sustojo, ir Ieva išlipo. Ji užvertė galvą ir pažvelgė į mokyklą tarsi didžiulį mėšlo kalną, kurį reikėjo perkelti į kitą vietą. Ieva su didžiuliu malonumu perkeltų mokyklą į kitą pasaulio galą ir trenktų ją iš visų jėgų, kad tik neregėtų jos čia daugiau per amžius. O, kad ji galėtų… “Kad jau atėjau, tai užeisiu”, – pagalvojo Ieva ir, tarsi dvejodama, trūktelėjo mokyklos paradinių durų rankeną. Durys garsiai girgžtelėjo tuščioje mokykloje. Mokykloje bubvo nejauku ir nežmoniškai tuščia. Ieva nuėjo tiesiai į lietuvių kalbos kabinetą. Ten sėdėjo lietuvių kalbos mokytoja. Ji, atrodo, buvo prastai nusiteikusi. Tačiau, kai į kabinetą įėjo Ieva, ji linksmai pasisveikino:

– O! Ieva? Labas, ką čia veiki? Per atostogas?

– Kai pamačiau mokyklą, supratau, tiksliau, prisiminiau, kad jau atostogos. Kai atsikėliau, tai pagalvojau, kad trečiadienis, ir atėjau.

– Dabar trečiadienis.

– Bet atostogos! – pasakė Ieva.

– Tai va, ko atėjai būtent pas mane? – paklausė mokytoja, nors pati  žinojo, kad Ievai ji labiausiai patinka visoje mokykloje.

– Šiaip sau. – Truputį pagalvojusi atsakė Ieva. – O… apysaką jau… perskaitėt?

– Aha! -Plačiai nusišypsojo mokytoja (ji, nors buvo linksma, kaip senukas, tačiau ne bedantė ir ne raukšlėta. Ji Ievai patiko viskuo). – Ypač patiko ta vieta, kaip tu aprašai arklius ir vieno arklio šeimininką. Ten labai vaizdingai viskas aprašyta, kaip tu sugebėjai?

Ieva išplėtė akis. Vietoj atsakymo ji paklausė:

– Kur jūs iš tirko gavot tą mano apysaką?

– Tėvai. Tėvai atnešė.

– Kvailiai, – tyliai sušnibždėjo Ieva.

– Kodėl? Labai šauni apysaka.

– Argi? – Atlėgo mergaitės pyktis, ir ji nusišypsojo. – Klaidų daug?

-Gramatinių yra. Stiliaus – nelabai daug. O tu gal nori išleisti apysakų rinkinį?

– Ką?! – nušvito mergaitė. – Ir aš gausiu daug pinigų?

– Taip.

– Oi, gal tada dalį skolų grąžins ir nebereikės keltis į tą prakeiktą, na, gal ir ne prakeiktą Vilnių… Ne, ne, ne prakeiktą. Į šlykštų rajoną.

– ?

– Taip taip… – Ir mokytojai Ieva tuojau viską papasakojo.

– Taigi gerai, – išklausiusi Ievą pasakė mokytoja. Į mokyklą bus arčiau.

Ieva atsiduso, bet nieko nepasakė. Buvo beprasmiška aiškinti, kaip gera yra gyventi už miesto sodyboje, su gražiu, pavėsingu sodu,  nemažu baseinu, kai visai netoliese yra miškas, po kurį galima vaikščioti su šuniu kasdien. Nebuvo reikalo tai aiškinti žmogui, kuris visą gyvenimą gyveno daugiaaukščių namų rajone ir grūdosi torleibusuose ir autobusuose. Ieva jau norėjo eiti, bet dar pridūrė:

– Be mano žinios nieko neleiskit. Nė vienos apysakos. Viso gero.

Mokytojos pasiūlymas leisti knygą Ievai truputį pakėlė nuotaiką, ir ji išėjo iš mokyklos. Ji svarstė: ar geriau palaukti sekančio autobuso, ar eiti namo pėsčiomis, ar geriau eiti pas draugę ir, pasiskolinus dviratį, parvažiuoti namo. Laukti autobuso – baisiai nuobodu, eiti pėsčiomis namo – per toli, o nuvažiuoti troleibusu pas draugę, į senamiestį, turbūtu būtų pats geriausias variantas. Ieva taip ir padarė. Už pusės valandos Ieva jau buvo Pilies gatvėje. Reikėjo tik pasukti į vieną siaurą gatvelę, ir ten bus didelis senas namas su ilgais balkonais  ir laiptais be turėklų. Visas papilkėjęs namas atrodė kaip šulinys. Ieva užlipo į patį viršų ir paskambino į duris. Niekas neatidarė, ir ji turėjo atsisėdus laukti. Jokio suoliuko ar kėdės nebuvo, tai Ieva atisisėdo ant laiptų ir nukorė kojas žemyn. Smagu buvo taip sėdėti. Tik gaila, kad aplinkui nieko nesimatė, išskyrus namo kiemą apačioje ir priešais jį esantį viešbutį. Labai norėjosi pamatyti visą Pilies gatvę su galybe linksmų ir piktų žmonių, kurie valgo ledus… Idėja! “Aš turiu pinigų!”, pamanė Ieva ir, vos nenubildėjusi žemyn stačia galva, užsimetė kuprinę ant peties ir bėgte pasileido laiptais į apačią. Išsukdama į Pilies gatvę, Ieva susitiko Nidą, draugę, pas kurią kaip tik ir ėjo. Ji buvo ne tik draugė, bet ir tolima giminaitė. Kažkelintos eilės pusseserė. Nei Nida, nei Ieva tuo nesidomėjo, nors ir sėdėjo viename suole. Joms būtų visiškai neįdomu sužinoti, kad jos beesančios ketvirtos eilės pusseserės.

– Užeik, – šaltai pasakė Nida ir pirma įėjo į vidų. Butas buvo labai jaukus. Trijų kambarių. Kiekviename buvo daug baldų, kurie buvo labai jaukiai sustatyti. Nidos kambarys buvo ypač jaukus: jame stovėjo dviaukštė lova, pianinas, kuriuo Nida niekada negrodavo, neaukštas stalas, virš kurio buov taip pat lova. Joje Nida ir miegojo. Norint į ją įlipti, reikėjo paprasčiausiai užsilipti ant stalo. Nida pasakojo, kaip vieną kartą ji miegojo savo lovoje, o sesuo ruošė pamokas. Nida susapnavo košmarišką sapną, išdribo iš lovos tiesiai ant sesers ir nulaužė per pusę kinietišką parkerį. Tačiau vis tiek nepabudo. Akis atmerkė tik tada, kai susinervinusi sesuo vėl užmetė Nidą atgal į lovą.

– Tėvai žada daryti remontą. – Parodė Nida pirštu į aukštas lubas. (Kadangi jie gyveno pačiame viršutiniame aukšte, stogas buvo smailas ir gana staigiai leidosi žemyn)

– Remontą? O ką neši tašėje? – paklausė keistai Ieva.

– Jie darys palėpę.

– Aš klausiu, ką tu turi terboj?

– Oi, kaip gerai, kad priminei! Ten – ledai.

– ?

– Jo jo, galėsim suvalgyti! Daug nupirkau. Tiesa, svečiai, jie suri  visus, ir mums nepaliks nė vienos porcijos.

Staiga sučirškė telefonas, kabėjęs virš Nidos lovos.

– Alio? – Atsiliepė Ievos draugė, žaibiškai užšokusi ant lovos ir atsirėmusi į plakatą per visą sieną ir dalį lubų. – Ne? Tai gerai! Tai yra, labai gaila… Viso gero. – Pasakė Nida, ir, nespėjusi padėti ragelio, sušuko:

– Valio! Ledai – mums.Visi pingvinai. Nupirkau avietinių, žemuoginių, kivi, bananinių, ananasinių, šokolainių ir vanilinių. Tu… nevemsi?

– Ką žinau, – suburbėjo Ieva ir užšoko ant lovos. Abi rijo ledus tiesiai iš metalinio indelio šaltienai.

– Nakvok pas mane! – pasiūlė Nida Ievai, kimšdama ketvirtą porciją.

– Sakai? – suabejojo Ieva. – Galiu. Jei leis tėvai. Būtų labai faina! – Ieva nuo Nidos lovos nušoko ant dviaukštės lovos, kuri buvo visai netoli. Žinoma, ant jos sugebėdao užšokti tik Ieva su Nida ir daugiau niekas. – Man pas tave nakvoti? O ką tėvai? Mano tai gal ir leistų. Nežinau, turbūt.

– Anksčiau gi leisdavo?

– Supranti, mes turbūt kelsimės gyventi į miestą…

– Į senamiestį? – suskubėjo paklausti Nida.

– Ne, baik tu. Geriausiu atveju, netoli jo, bet į senamiestį… Ne ne! – Ieva vėl prisiminė baseiną, kuriame dabar tikriausiai maudėsi Didas su Miku.

– Aš tave suprantu, – tyliai pasakė Nida. – Kada keliatės?

– Atrodo, liepos mėnesį. – Atsakė taip pat tyliai Ieva.

Staiga Nidos veidas nušvito:

– Tada aš tau pažadu, kad ši diena mums bus pati linksmiausia per visas vasaros atostogas.

Ieva vis tiek nepralinksmėjo. Ji galvojo tik apie vieną ir tą patį – apie savo namus ir būsimus namus mieste.

– Na, tu klausyk. – kone sušuko Nida. – Tu nors vienai parai pamiršk tą bėdą. Kas iš to, kad tu čia dabar liūdėsi, niekas nuo to nepasikeičia. Pamatysi, priprasi ir mieste. Vilniuje yra baseinas, daug didesnis už tavo. Aišku, Dido ten jau nebenusivesi… Bet aš tau pasakysiu dar vieną stulbinančią naujieną – mano tėvai su seserimi ir broliu iš-va-žia-vo! Ir grįš tik poryt. Argi tai ne šventė?

– Meluoji! – sušuko Ieva, nors ir tikėjo, kad Nidos namiškių nebus namuose dvi paras. – Bet mano tėvai, atrodo, taip pat bus mieste. Iki vakaro. Reikės sulaukti jų. Paklausti, ar leis…

Dabar Nida su Ieva jau traukė Pilies gatve link Gedimino ailštės. Jos ruošėsi pas Ievą praleisti visą dieną, o vakarą ir naktį – pas Nidą. Nors abiem buvo bloga nuo ledų, jos buvo beprotiškai linksmos. Nida savo šunį  (o ji turėjo ir šunį. Airių seterį) per visą pavadžio ilgį, ko anksčiau beveik niekada nedarydavo. Šuo taip pat buvo baisiai linksmas. Jo tamsiai rudas, beveik bordo spalvos kailis buvo pasibangavęs vos ne iki žemės ir labai bizgėjo saulėje. Biksas lekavo, nes buvo tikrai karšta. Nida jį labai mylėjo. Ji greit užsuko į ledainę ir nupirko savo numylėtiniui vieną porciją ant vafliuko.

– Imk, tau karšta, suvalgyk šitą ledo gabalą.- Tupėdama ir laikydama rankoj ledus, tikino Biksą, kad tai skanu.

Biksas prarijo viską trim kąsniais ir pavizgino uodegą.

Kai šuo surijo “ledo gabalą”, visi trys nuskubėjo link autobusų stotelės. Jos turėjo suspėti į autobusą.

Daugiau kaip už valandos draugės jau stovėjo prie Ievos sodo vartų. Kai tik Mikas atėjo atidaryti vartelių, seteris palingavo uodega, parodydamas, kad čia buvo jau seniai, ir dabar jam labai smagu. Vos tik varteliai buvo atkelti, Nida tuoj paleido savo šunį, ir tas nulėkė tiesiai link Dido. Abu šunys uostinėjosi, džiaugėsi. Bėgiojo po sodą, dūko, o kai siaubingai pavargo, sušoko į baseiną maudytis kartu su šeimininkėmis. Penkiems asmenims baseine sočiai užteko vietos. Baseinas buvo tikrai nemažas!

– Tu neturi filamvimo kameros? – paklausė Nida.

– Deja, ne.

– O gaila. Galėtumėm nufilmuoti, kaip šunys maudosi. – Nida mostelėjo ranka link besimaudančių šunų.

Tikrai, šunys atrodė nuostabiai: vienas didžiulis ir sunkus pūškavo paskui mažesnį, tamsiai rudą šunį. Kai tą pagaudavo, krimsteldavo  į ausį, ir tada šis pasileisdavo paskui didįjį. Nidos šuniui judėti vandyje buvo lengviau negu Didui.

Kai užslinko debesys, visi šlapi sugužėjo į namą. Ten, nieko neveikdami, laukė tėvų, kurie grįžo neužilgo.

– Mama? – atsargiai paklausė Ieva. – Ar galiu nakvoti pas Nidą?

Mama nieko nesakė, paskui prabilo:

– Pasiimk ir Didą. Tegu pratinasi prie gyvenimo mieste.

Ieva atsiduso, paskuii pažiūrėjo į linksmą Nidos veidą, suplojo ir sušuko:

– Leido! Tu girdi? Leido! Tuoj pat ir išeinam.

Paskelbta temoje Uncategorized | Parašykite komentarą

VIS DAR…

314046_10151036421304413_352897862_noras lietum

vanduo žuvim

kalnai debesim

dangus mintim

čia mano namai

                čia vis dar mano namai

Paskelbta temoje Poezijos skiltis | Parašykite komentarą

MAŽAS GRAUDUS

Kaip graudžiai mažai pabuvom

Šiemet kalnuos…

Tos pora kuklių amžinybių

Vis gaudžia be garso širdy…

Ten, kur palinkę virš mėlynojų,

Ir aukštai mums virš sielų mažyčių

Šniokščia kriokliai,

Pasilikome visais savimi,

Ir pas save į save ten

Per amžius norėsis sugrįžti,

Kad vėl, ir dar, kalnai pakylėtų..

Paskelbta temoje Poezijos skiltis | Parašykite komentarą