…nebeiškęstas

Kol mano sodai virsta mišku… ir samanos budina uolienas sapnams…  pomiškiai tankūs paslepia kelius į prasmę… o paukščių  tyla vilioja žiemą… , – Mano požemių pasieniais šoka ugnelių šviesos…, knyga guli atversta amžinai kantri…

Ir kai naktis bus jau dabar… tas vienas ką aš  turiu – mano žvilgsnis – … klajos tamsoje švytinčiais šlaitų sniegynais… ir glamonės juos šventomis artumo svajonėmis…

Advertisements

sielosmintys

Trumpai apie save. Mano vardas yra Indrė Larssen. Gyvenu Norvegijoje, nors visada sakiau, kad gyvenu dviejose šalyse. Stebėdama jaunus Lietuvos veidus, jų veiklą, kūrybą, vis labiau ir labiau degu noru gyventi Lietuvoje. Gal kada tai pavyks ir fiziškai, bet širdimi aš ten esu. Anykščių krašto žmonės ir tie, kurie tuomet domėjosi jaunųjų literatų kūryba, pažinojo mane kaip «penkiolikmetę, kuri parašė romaną». Tų romanų iš tiesų buvo keturi. Už kalbos vaizdingumą lietuvos rašytojai skyrė pirmąją M.Katiliškio premiją. Paskui stojo ilga tyla. Dabar mėginu grįžti prie kūrybos žodžiu. Tik tuomet mane domino veisliniai šunys, arkliai, ir paauglio svajonėse gyvenantys personažai. Po dvidešimties metų interesai pasikeitė, žvilgsnis pakrypo vidun ir ėmė ieškoti grožio mažuose reiškinėliuose. Tad susilpnėjo poreikis didelių apimčių kūrybai. Tiesiog dalinuosi tuo, ką esu supratusi, ir ypač pajutusi. Kviečiu susipažinti su mano kukliomis eilutėmis.
Įrašas paskelbtas temoje Poezijos skiltis. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s