Vaikystės padangė

Galingas vamzdis palubėj

Pritvirtintos sūpynės

Pora sieksnių aukštyn

Ir dukart tiek atgal

Įprastas garsas

Vamzdžio ir virvių trinties

Bet širdies atminty

Tik Bacho smuikų šviesuma

Ir jų simfonijoje karaliaujanti

Mūzų viešpaties fleita

Senovės stogais

Ant plokštelės voko

Laksto vaiko siela

Visos čerpės švelniai spalvotos

O laiko gelmėje

Švytinčios praeities menėse

Netyla tasai šventės skambėjimas

Riebaus turėklo vingiai

Laiptai iki blizgumo nugludinti

Perukų nešiotojų

Vėliau vilkėtojų smulkiai languotų

Rudų kostiumų

Su vienu šokau net

Ir taip bijojau jo

Didžiulio ir matyt bearanžuojant

Nukramtyto nykščio

Bet tas aidėjimas

Per valandas bespalvinant knygelę

Per stiklines duris

Sudalintas ne man tuomet suprantamais

Langeliais

Už jų stovėjo atremti išsirikiavę

Ir du ir triskart didesni už mane

Bacho smuikai

O fleitos nesimatė

Ji siautė drauge su šviesa

Gelsvose ir baltose rūmų sienose

Žaidė ir slapstėsi

Aukštose jų paskliautėse

Trumpa akimirka

Ir tai galinga dovana

Iš kojų verčianti

Vaikučiui nesuvokiama

Kaip koks linkėjimas suaugusio žmogaus

Tačiau ji budi

Lyg prisiekęs angelas sargas

Prie tų sūpynių

Ir neriboja neskaičiuoja laiko

Tai Bacho smuikai

Tai meistro fleita

Tai viešpties miesto stogai